VDU bendrabutis “Taika”
Per ilgus studentavimo metus nė karto nebuvau gyvenęs ten, kur, kaip sakoma, turi pagyventi kiekvienas studentas. Keliais sakiniais pasidalinsiu įspūdžiais, patirtais šiame „iššūkyje“.
Beje, šį tekstą draudžiama skaityti VDU darbuotojams ir tėvams, kurių atžalos gyvena (arba ruošiasi gyventi) „barake“.
Priėmimas
Nors ir pietų metu atvykęs, buvau pasitiktas nuoširdumu spinduliuojančia šypsena – miela budinti prižiūrėtoja patarė palaukti iki 13 val, kol grįš bendrabučio valdytoja, kuri suformins reikiamus dokumentus..
Po pusvalandžio buvau priimtas bendrabučio valdytojos pavaduotojos ir, kaip ir praėjusią sesiją, buvau informuotas apie klaidą jų sistemoje (anąkart dėl panašios klaidos buvau tiesiog nepriimtas dėl vietų trūkumo, nors registracija buvo patvirtinta). „Jūsų pavardės savo sąrašuose nematome, todėl priimti negalime…“ Pasiūlė pasiskambinti į studentų reikalų tarybą ir išsiaiškinti… Dar po valandėlės viskas buvo išspręsta ir iš manęs pareikalavo tik banko kvito, o nuomos sutartį pasiūlyta pasirašyti kitą dieną, kai jie ištaisys klaidas savo sistemoje. Išmoktos pamokos: kad ir kas parašyta VDU bendrabučio registracijos tinklapyje – būtina pasiskambinti bendrabučio valdytojai ir paklausti, ar viskas yra taip, kaip galima tikėtis, o mokant internetu – visada turėti atspausdintą banko išrašą.
Po tariamos registracijos, gretimame kabinete pasiūlomas patalynės komplektas (iš pažiūros laaabai daug skalbtas ir balintas) ir duodama suprasti, kad tu jau šios, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios vietos, gyventojas.
Pirma kelionė akmens amžiaus liftu tikrai nesužavi, o apdriskusios ir visokių spalvų markerių mačiusios sienos perkelia minimum 15 metų atgal.
Skirtas kambarys, vonia, tualetas prašyte prašosi remonto, bet už tokią kainą (~12 lt/diena) kažko prabangaus nereikia ir tikėtis…
Vietinė „fauna“
Jau pirmą dieną susipažįstu su kambariokais, “blokiokais”, bendro aukšto gyventojais. Dauguma studentų kilę iš vidutiniškai ar mažiau nei vidutiniškai uždirbančių šeimų, prieš tai gyvenę mažesniuose Lietuvos miestuose. Priešingai nei kitame, labiau VDU dėmesio gaunanačiame bendrabutyje, čia nesutiksi studentų mainų programose dalyvaujančių, iš užsienio atvyksių studentų.
Šią sesiją bendrabutis pustuštis, tačiau čia likusieji ar jau grįžę po naujametinių atostogų perteikia visus metus vyraujančias emocijas.
Studentai ypač draugiški. Kiekvienas, sutiktas pakeliui į bendrą viso aukšto virtuvę, sveikinasi ir, jei duodi suprasti, kad turi noro bendrauti – atvirai kalba apie mokslus, buitį, asmeninį gyvenimą. Nemažą dalį iš smagių pašnekesių atima „pletkai“ apie vieną ar kitą gyventoją (ypač panelių tarpe), taip pat artėjančių vakarų planavimą (pas ką būsim, ką veiksim, kokį alkoholį vartosim ir pan…).
Barake galiojantys „įstatymai“
Po kelių dienų jau žinojau čia galiojančias, tiek oficialias, tiek oficialiai niekur neparašytas taisykles.
Kelios įdomesnės ir, suprantama, nepublikuojamos:
Kambario durys neturi būti rakinamos, jei pats esi bendrabutyje, o jei jau rakini – gali būti nesuprastas, arba suprastas taip, lyg esi nepasitikintis čia gyvenančiais.
Muzikos galima klausyti bet kokiu paros metu. Kuo garsiau – tuo labiau parodai savo tariamą „kietumą“ ir gebėjimą būti nepriklausomam nuo prižiūrėtojos. Natūralu, net nesant kambaryje, palikti grojančią, „popierines“ sienas drebinančią muziką.
Prižiūrėtoja kartais pereina visus aukštus vidurnaktį. Panelės prižiūrimos labiau. Tai parodo labai mažas tarnybinių įspėjimų (skiriami už prasižengimus, kurie daugmaž atitinka viešosios tvarkos pažeidimus) surašomų joms, skaičius.
Nervintis dėl to, kad kas nors Tave pažadino 3 val nakties (pirmu ir antru atveju pora jaunesnių panelių ieškančios kompanijos ir/ar alkoholio) yra mažų mažiausiai keista. Jei kambarys atrakintas – galima uždegti šviesą, žadinti miegančius, jei užrakintas – beldžiamasi tol, kol atidaroma.
Alaus vartojimas kiekvieną vakarą – kasdienybė (visiems “dieniniams” – atostogos).
Nuo 1 iki 6 ryto į naktinę parduotuvę keliaujama per 2 aukšto langą. Labai retomis išimtimis galima pasinaudoti valdytojos žmogiškumu ir išmaldauti praleidimo pro duris.
Apie kontrabandines cigaretes ir vyraujantį požiūrį į seksą, vardan asmeninės ramybės – nerašysiu.. : )
To sum up
Pabandyti gyventi „Taikoje“ tikrai buvo verta. Supratau vieną: nors bendrabutyje gyvena ir trisdešimtmečių magistrantų, aš jaunatviškumu trykštančiai aplinkai jaučiuosi per senas, o gal tiesiog vertybių skirtumai per daug dideli. Sekantį kartą labiau pagalvosiu ką rinktis – jaunesnių studentų nuotaikas ar bute esančią ramybę ir jaukumą. 
